BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Gruntuotas ir išdžiūvęs paviršius paprastai dažomas du kartus

Gruntuotas ir išdžiūvęs paviršius paprastai dažomas du kartus: pirmą kartą skystesniais ir labiau įklijintais dažais, antrą kartą - truputį tirštesniais ir silpniau (tik tiek, kad nesiteptu) įklijintais dažais.

Klijiniai dažai paruošiami taip. Kreida, kuri yra beveik svarbiausia klijiniams dažams ruošti medžiaga, užmerkiama iš anksto (dar iš vakaro). Tinkamiausia yra smulki, švari malta arba plauta kreida. Gabalinę kreidą, kuri dažniausiai yra su visomis gamtinėmis priemaišomis (akmenimis, šiukšlėmis ir pan.), reikia prieš tai atitinkamai paruošti: kietas dalis atrinkus, susmulkinti ir persijoti ne retesniu kaip 1 X 1 mm skylutėmis sieteliu. Kreida geriau išmirksta, kai užmerkiant ji pilama vandenį (o ne atvirkščiai) ir nemaišyta paliekama.

Norimų spalvų pigmentus taip pat geriausia iš anksto tirštai sumaišyti su vandeniu.

Kambariai dažniausiai dažomi šviesiomis spalvomis ir pagrindinė spalva čia yra balta (šiuo atveju kreida), todėl, ruošiant dažus, patogiausia pirma tirščiau užmaišyti kreidą ir į ją mažais kiekiais dėti skysčiau sumaišytų ir gerai ištrintų pigmentų. Kreidą ir dažus geriausia ištrinti kibire, išspaudant visus gumulėlius rankomis. Reikia atsiminti, kad kai kurie pigmentai, ypač iš grynų junginių ar dažlaktų grupės, yra labai intensyvūs, todėl mažiau įgudęs dažytojas gali spalvas greitai „persūdyti”, t. y. padaryti perdaug ryškias, sodrias ar tamsias.

Paskui, norint pašviesinti, tektų primaišyti juos kreidos ir visai be reikalo pasidaryti daug dažų. Naudojant mišrius, nelabai intensyvių spalvų pigmentus, tokio pavojaus, žinoma, nėra.

Klijiniais, kaip ir kitais vandeniniais dažais nudažytas paviršius šlapias atrodo tamsesnis, negu išdžiūvęs.

Baldų išvežimas iš/į statybų aikštelės prieš/po dažymo darbų tai kertinis dalykas remonto sferoje

Todėl, tikrinant ruošiamų dažų spalva ar lyginant ja su duotojo pavyzdžio spalva, reikia tikrinamuosius dažus, nudažius jais gabaliuką popieriaus, padžiovinti. Be to, reikia atsiminti, kad mažame gabalėlyje ir šviesesnėje patalpoje dažų spalva atrodys visuomet šviesesnė ir ne tokia intensyvi, o didesniame plote ir tamsesnėje patalpoje atvirkščiai - tamsesnė, sodresnė bei intensyvesnė.

Buitinės technikos išvežimas

Rodyk draugams




Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių. Pavyzdžiui, trumparegis vairuotojas blogai mato kelią, tačiau gerai mato prietaisų parodymus. Toliaregis vairuotojas, atvirkščiai: ryškiai mato kelią ir blogiau prietaisų parodymus.

Teisingas erdvės suvokimas priklauso nuo vairuotojo patyrimo. Pavyzdžiui, pradedantis vairuotojas, nesugebėdamas teisingai nustatyti kelio pločio, nepagristai sumažina greitį arba net sustoja keliui susiaurėjus, be reikalo signalizuoja garsiniu signalu. Tik patyrimu įgyjamas sugebėjimas teisingai nustatyti atstumus. Klaidingai nustatyti važiuojamosios kelio dalies plotį gali ir patyrę vairuotojai, kai jie, anksčiau vairavę - mažesni automobilį, pradeda vairuoti didesni ir atvirkščiai.

Paprastai reikia padirbėti dvi tris savaites, kai kada ir ilgiau, kad vėl būtų galima pasitikėti savimi ir pakankamai tiksliai nustatyti atstumus.

Didėjant važiavimo greičiui, vairuotojas savo žvilgsnį nukreipia - tolimesnę kelio atkarpą. Kuo toliau perkelia žvilgsnį vairuotojas, tuo platesnę kelio atkarpą jis mato, tuo daugiau objektų patenka į jo regėjimo lauką. Kai atstumas 30 m, vairuotojas mato 1,5 m pločio kelio ruožą, kai atstumas 100 m - 5 m ir kai atstumas 500 m - 16 m. Kad galėtų saugiai aplenkti priekyje važiuojanti automobilį, vairuotojas turi matyti prieš save 600-800 m kelią. Tuomet eismas, yra saugiausias. Kai eismo sąlygos nesudėtingos, vairuotojas daugiau dėmesio skiria tolimesnėms kelio atkarpoms, todėl suvokimas yra racionalesnis.

Svarbią informaciją vairuotojui suteikia kelio ženklai. Jų suvokimo ryškumas ir greitis labai priklauso nuo ženklų dydžio ir atstumo iki vairuotojo automobilio greičio, taip pat nuo raidžių arba simbolių kontrastingumo. Pavyzdžiui, laiko skirtumas, suvokiant ženklus, kai jie kontrastingi ir nekontrastingi, gali būti labai didelis (0,6-0,7 s).

Automobilių supirkimas Vilniuje

Atstumo iki daiktų vertinimui turi įtakos jų spalva. Pavyzdžiui, atstumas iki tamsios spalvos automobilio (juodo, mėlyno) padidinamas, t. y. vairuotojui atrodo, kad automobilis yra toliau negu iš tikrųjų, o atstumas iki šviesiu tonų automobilio (ypač geltono ir raudono), atvirkščiai, atrodo mažesnis.

Kai kurių užsienio specialistų nuomone, racionaliai dažant automobilius, galima išvengti daug eismo nelaimių. Iš statistikos matome, kad ryškiomis spalvomis nudažyti automobiliai patenka eismo nelaimes 2 kartus rečiau, negu nudažyti neryškiomis spalvomis. Manoma, kad eismo saugumo požiūriu automobilius geriausia dažyti oranžine, raudona ir balta spalvomis.

Teisingas laiko suvokimas yra svarbi vairuotojo savybė. Sugebėjimas tiksliai įvertinti laiko intervalus, ypač automobiliui manevruojant dideliu greičiu, dažnai turi lemiamą reikšmę eismo saugumui. Automobilių, pėsčiųjų ir kitų judančių objektų greitis nustatomas iš akies. Sis sugebėjimas yra vienas iš pagrindinių, lemiančių vairuotojo meistriškumą. Netiksliai vertinant laiko intervalą, be reikalo skubama, staigiai manevruojama ir dėl to dažnai sukeliamos avarinės situacijos. Pavyzdžiui, daugumas vairuotojų lenkdami neteisingai nustato laiką ir automobilių greitį. Dažnai vairuotojai klysta, kai, ilgesnį laiką važiavę dideliu greičiu, ima ji mažinti. Pavyzdžiui, sumažinus automobilio greitį nuo 100 km/h iki 60 km/h, pastarąjį vairuotojai nepakankamai įvertina.

Rodyk draugams




Kompozicija vazoje kaip ir gėlių sienoje turi būti tvarka

Aukštose vazose puokštės komponuojamos, laikantis tų pačių principų, kaip ir žemose. Jos tinka puošti salėms, kambariams. Čia jos statomos ant stalo, aukštos keraminės - ant grindų.
Kad puokštė aukštoje vazoje būtų lengva, grakšti, viena gėlė neužgožtų kitos ir kiekvienas žiedas atrodytų įspūdingai, pravartu į vazos kaklelį įdėti keletą kryžmai sudėtų pagaliukų. Taip susidaro lizdeliai, į kuriuos sustatytos gėlės neliečia viena kitos. Jeigu vazos forma tokia, kad jos kaklelį negalima įdėti pagaliukų, tai jie dedami vazos vidų. Jei gėlė labai trumpu žiedkočiu, prie jo su vielele galima pririšti kitos gėlės ar šakos kotą, tik sutvirtinimo vietą reikia panardinti vandenyje. Vazoje įdėtą pagaliuką galima įsprausti perskeltos šakelės galą. Sakų ir gėlių kotai pjaunami įstrižai, kad vanduo lengviau patektų augalo vandens indus.
Puokštė aukštoje vazoje gražiausiai atrodys didelėje erdvėje, baldais neužgriozdintame kambaryje. Ją galima statyti ant grindų prie sienos, kur ji mažiausiai trukdys ir bus tinkamiausias fonas.
Vazos būna įvairaus aukščio, formos ir spalvų į vazą siauru kakleliu negalima merkti didelės puokštės: ji atrodys suspausta. Jai geriau tiks pora žiedų ir šaka. Aukštoje siauroje vazoje nepatraukliai atrodys apvali puokštė. Gėlės turi pratęsti vazos liniją ir formą. Plačiakaklėje vazoje įspūdingai atrodo didelė puokštė. Tokioje vazoje galima pamerkti daug žiedų ir jie netrukdys vienas kitam. Pūstoje apskritoje vazoje nekaip atrodys aukštos gėlės. Tokioms vazoms ypač tinka tulpės. Aukštaūgėms rožėms reikia aukštų siaurų vazų. Pakalnutės gražiai atrodys rutulio ar bokalo formos vazose. Juo vertingesnės ir gležnesnės gėlės, tuo grakštesnės formos turi būti indas. aukštas krištolines vazas geriau merkti lelijas ir gvazdikus. Pievų ir vienmetės gėlės gražiau atrodys paprastose plačiakaklėse keraminėse vazose. skaistažiedėms ir žydinčioms šakoms reikia parinkti tinkančias vazas.
Plono šlifuoto stiklo vazose geriausiai atrodys frezijos, gerberos. Šioms gėlėms taip pat labai tinka porcelianinės vazos. Kartais paprastoje keraminėje ąsočio formos vazoje labai gražiai atrodo pamerktos forzitijos, triskiaučio migdolo žydinčios šakos.
Aukštoje vazoje, kaip ir žemoje, puikiai atrodys gėlės, sukomponuotos su kitų augalų šakomis ir lapais.
Grakšti ažūrinė puokštė visada bus patrauklesnė už perkrautą.
Vazoje, kuri stovės prie sienos, komponuojama vienpusė puokštė. Ant stalo statoma puokštė turi būti vienodai graži iš visų pusių. Labai svarbu nepamiršti proporcijų. Jeigu iš 40 cm aukščio vazos tik 30 cm iškils gėlės, kompozicija nebus patraukli. Kuo platesnė aukšta vaza, tuo aukštesnė turi būti ir puokštė. Labai gražiai atrodo iš tokios vazos svyrančios šakos. Aukštoje vazoje kompozicija bus patraukli tada, jei, užmetus akį, atrodys, kad gėlės toje vazoje tarsi auga. Panašiai yra ir su gėlių siena, jeigu kažkurį gėlė nedera, siena tampa nepatrauklia.
Čia išvardyti tik keli gėlių ir vazų derinių pavyzdžiai. O variantų gali būti daugybė.

Rodyk draugams




Rožių sodinimas ir kiti darbai

Sodinimas.
Rožes galima auginti įvairiuose šiltnamiuose, svarbiausia, kad jos gauti pakankamai šviesos.
Šiltnamyje rožės gali būti sodinamos 120 cm pločio ir ne mažiau kaip 40 cm aukščio lysvėse arba lygiame paviršiuje. Racionaliausia viename šiltnamyje auginti vienos veislės rožes. Sodinimo schema ir tankumas priklauso nuo veislės biologinių savybių. Takus reikia daryti 50-55 cm pločio. Į 1 m2 naudingo ploto pasodinama 9-12 rožių. Labai augančių rožių tankiai sodinti nepatariama, nes išsikeroję krūmai stelbia silpniau augančius. Žemaūgės ir savašaknės rožės sodinamos tankiau (14-16 vnt./m2).
Pastaruoju metu rožės dar auginamos dviejų eilučių juostomis, kuriose atstumas tarp augalų 15-20 cm, tarp eilučių - 20-25 cm, o tarp kiekvienos juostos 80-100 cm. Taip pasodintos rožės gerai apšviečiamos saulės, todėl vienodžiau auga ir gerai šakojasi. Be to, jos geriau vėdinasi, būna sveikesnės, mažiau puola kenkėjai.
Vazonuose išaugintos skiepytos ir savašaknės rožės sodinamos su žemės gumulu. Duobių ar vagučių gylis ir dydis turi būti toks, kad jose laisvai tilptų šaknys ir jų galai nebūtų užriesti į viršų.
Įskiepyti rožių krūmai sodinami taip, kad skiepijimo vieta būtų 5 cm žemiau Substrato paviršiaus. Skiepijimo vieta iš pradžių žemėmis neužberiama, o paliekama duobutėje. Vėliau, rožėms pradėjus gerai augti, duobutė užpilama žemėmis. Savašaknės rožės sodinamos šiek tiek giliau, negu prieš tai augo. Pasodinus gausiai palaistoma. Po 2-3 dienų rožes reikia gerai apžiūrėti, per giliai pasodintas pakelti, o per sekliai - pasodinti iš naujo.
Temperatūra.
Tik ką pasodintoms rožėms pirmąsias 5 dienas šiltnamio temperatūra turi būti 20-22°C, o substrato - 16-18°C. Vengti skersvėjų. Vėliau, kol formuojasi krūmai, dieną temperatūra 18-20°C, o naktį - 16°C. Vėlesniu rožių vegetacijos laikotarpiu, kol išauga 0,7-1 cm skersmens žiedpumpuriai, šiltnamio temperatūra turi būti dieną 20-22°C, naktį - 18°C. Susiformavus žiedpumpuriams, temperatūra dieną 18°C, naktį 16°C. Esant žemesnei kaip 15°C temperatūrai ir didelei oro drėgmei, rožės dažniau serga grybinėmis ligomis.
Rožėms ilsintis optimali šiltnamio temperatūra 2-3°C, o substrato 5-6°C, tačiau praktiškai šito pasiekti neįmanoma ir paprastai ji laikoma 5-7°C.
Pasibaigus rožių poilsiui, kad sušiltų dirva ir išbrinktų žiedpumpuriai, pirmąsias 10 d. šiltnamio temperatūra turi būti 10-12°C, o vėliau reikia kelti iki 18 20°C dieną ir 15–16°C naktį. Kai žiedpumpuriai būna žirnio dydžio, esant būtinam reikalui, dienos temperatūrą galima sumažinti iki 16°C, tačiau tai nerentabilu, nes tada rožės žydės vėliau. Vasarą aukštesnė kaip 30°C temperatūra rožėms kenksminga, ypač tada, kai būna didelis jos skirtumas tarp dienos ir nakties. Šiuo atvejų šiltnamį tenka pritemdyti, o naktį išlaikyti ne žemesnę kaip 15°C temperatūrą.
Šviesa.
Didelės reikšmės rožių derliui ir kokybei turi šviesos intensyvumas. Žiemą papildomas švietimas lempomis DRLF-400 paankstina žydėjimą. Optimalus šviesos galingumas - 150-200 W/m2. Lempos turi būti pakabintos 70-100 cm atstumu nuo augalų viršūnių. Papildomai šviečiama tiek laiko, kad bendras dienos ilgis būtų 16 val. Pradedama šviesti, kai po poilsio išauga stiebai, turintys 4- 5 lapus.
Laistymas.
Substrate trūkstant drėgmės, susidaro didesnė druskų koncentracija, rožės blogiau auga. Per dažnai laistant, didėja ne tiktai grunto, bet ir oro drėgmė, todėl rožės pradeda sirgti. Geriau laistyti rečiau, tačiau taip, kad substratas vienodai sudrėktų visoje šaknų zonoje. Laistomo vandens temperatūra turi atitikti šiltnamio oro temperatūrą arba būti 2-3°C aukštesnė. Laistoma iš ryto, kad iki vakaro nuo lapų nudžiūtų vanduo.
Pavasarį rožės paprastai laistomos kartą per savaitę, vasarą kas 4-5 d., priklausomai nuo temperatūros, o rudenį ir žiemą 1-2 kartus per mėnesį. Besiilsinčios rožės nelaistomos.
Po poilsio pirmą kartą rožės gausiai palaistomos iki 30-35°C pašildytu vandeniu. Tada greičiau įšyla substratas ir išbrinksta pumpurai.
Rožėms labai trūkstant vandens nors ir trumpą laiką, gali paruduoti lapų pakraščiais. Kai jo tiktai šiek tiek trūksta, tačiau ilgesni laiką, susmulkėja lapai pradeda medėti. Vertėtų atsiminti, kad rožėms gali trūkti vandens dėl silpnos šaknų sistemos arba oro trūkumo žemėje.

Rodyk draugams




Norint greitai ir galutinai įveikti šoninį slydimą, reikia patyrimo ir savitvardos

Norint greitai ir galutinai įveikti šoninį slydimą, reikia patyrimo ir savitvardos. Atlikdamas šio manevro pratimus, vairuotojas greitai išmoksta ne tik įveikti slydimą, bet ir nesuklysdamas nustatyti, ar gali jis įvykti tame kelyje ir tomis sąlygomis. Atsižvelgdamas į tai, moka pasirinkti automobilio važiavimo greitį, ypač posūkyje.
įveikti stiprų šoninį slydimą labai sunku, o kartais visiškai neįmanoma. Tuomet vairuotojas nebesuvaldo automobilio ir gali įvykti avarija. Todėl visus šoninio slydimo požymius būtina likviduoti iš pat pradžių, atitinkamai pasukant vairo ratą. Tačiau visada privalome pirmiausia pasirinkti važiavimo greitį, atitinkantį kelio sąlygas.
Automobilis daro posūkį
Kad vairuotojas išmoktų valdyti automobilį posūkyje, važiuodamas didžiausiu, bet saugiu greičiu, nors bendrais bruožais supažindinsime su reiškiniais ir jėgomis, atsirandančiomis, darant posūkį. Visa tai jam padės panaudoti teorines žinias praktikoje ir kiek galima saugiau vairuoti automobilį.
Mūsų aiškinimai supaprastinami, kad juos būtų lengviau suprasti. Jie turi duoti supratimą apie tai, kas neįprastai darosi su automobiliu.

Automobilių supirkimas Kaune

Sukant tokiu greičiu, kad išcentrinės jėgos veikimas būtų nežymus, priekiniai automobilio ratai pasukti tam tikru kampu, kurio reikia važiuoti kreive. Supaprastindami tarkime, kad abiejų priekinių ratų posūkio kampai vienodi; tai, beje, ne visiškai atitinka tikrovę.
Automobilio svorio centras G rašo tam tikrą apskritimą, kurio spindulys didesnis už kelio posūkio spindulį, o užpakaliniai ratai rašo mažesnio spindulio apskritimą, negu priekiniai.
Automobilio greičiui tiek padidėjus, jog atsiranda žymi išcentrinė jėga, padangos, liesdamos kelią, jau nerieda savo judėjimo linija. Automobilis pradeda slinkti judėjimo krypties liestine. Tai atsitinka dėl to, kad, veikiant išcentrinei jėgai, padangos paslenka į šoną, ypač tada, kai jų protektorius aukštas ir oro slėgis žemas. Vadinasi, automobilis įgauna pasvirimą važiavimo krypties atžvilgiu anksčiau, negu ratai ima slysti šonu. Šis reiškinys vadinamas automobilio nuvedimu. Jo dydis nusakomas kampu tarp rato plokštumos ir važiavimo krypties.
Kai posūkyje automobilis važiuoja greitai, bet šoninio slydimo dar nėra, jo užpakalinių ratų plokštumos ir važiavimo kryptis sudaro kampą a, o priekinių ratų plokštumos - tokį patį nuvedimo kampą a plius ratų posūkio kampas S. Kadangi automobilis tuo pat metu sukasi apie savo vertikaliąją ašį, einančią per svorio centrą, tad jo priekiniai ratai arčiau vidinio kelio krašto, negu važiuojant lėtai, kai nuvedimas būna nežymus.

Rodyk draugams




Būtina suvokti atsakomybę, kurios imamės lenkiančiojo vairuotojo atžvilgiu

Būtina suvokti atsakomybę, kurios imamės lenkiančiojo vairuotojo atžvilgiu, kai signalizuojame jam dešiniojo posūkio rodikliu.
Čia paminėtas posūkio rodiklio naudojimo atvejis nenumatytas kelių eismo taisyklėse. Tai ne privaloma taisyklė, o tik pageidaujamas mandagumas ir paslaugumas savo kolegos - vairuotojo - atžvilgiu.
Prieš darant bet kurį posūkį kairę ar į dešinę, būtina iš anksto signalizuoti apie tai posūkio rodikliu. Neperspėjus negalima niekur sukti, nes perspėjamojo signalo įjungimas yra šio manevro sudedamoji dalis.
Kadangi posūkio rodiklio signalas perspėja apie ketinamą posūkį, tad jį reikia anksčiau įjungti. Tai padaryti būtina, kad užpakalyje važiuojančių automobilių supirkimas Šiauliuose vairuotojai, kaip ir kiti eismo dalyviai, turėtų pakankamai laiko ir vietos atitinkamai susiorientuoti susidariusioje situacijoje.
Vėlyvas posūkio rodiklio signalo įjungimas yra didelė klaida, kuri gali sudaryti pavojingą situaciją. Juk visiškai nesunku perspėti apie judėjimo krypties keitimą iš anksto, likus didesniam atstumui iki numatomo posūkio vietos. Tas atstumas turi būti tiesiog proporcingas automobilio greičiui. Vien kelias, nuvažiuotas per vairuotojo reakcijos trukmę, kartais sudaro gana didelį atstumą nuvažiuojamą per 1-2s, o reikia dar palikti laiko kitiems vairuotojams, kad šie ramiai galėtų atlikti atitinkamus manevrus: pakeisti eismo juostą arba pristabdyti, kad nesudarytų pavojingos situacijos sau ir kitiems.
Savalaikis posūkio rodiklio įjungimas, prieš atliekant posūkį, ne tik numatomas kelių eismo taisyklėse, bet ir yra pagrindinis kultūringo automobilio vairavimo požymis.
Rekomenduojama laikytis tvirtai prigijusio principo, būtent: posūkio rodiklį reikia įjungti, iki posūkio likus du kartus daugiau metrų, negu mūsų automobilio greitis kilometrais per valandą.
Čia paminėtina klaida, kurią daro kai kurie vairuotojai (ypač taksi vairuotojai). Ji rodo žemą vairavimo kultūrą ir yra kelių eismo taisyklių pažeidimas. Tie vairuotojai, privažiavę prie šviesoforu reguliuojamos sankryžos, užima kraštinę kairiąją juostą. Kiti vairuotojai, artėdami prie sankryžos važiuoti tiesiai, pasirenka juostą, kurioje mažiausia automobilių (tiesiai galima važiuoti iš bet kurios eismo juostos, jeigu kelio ženklai nerodo ko nors kito). Jie, pavyzdžiui, užima artimiausią. juostą prie važiuojamosios dalies vidurio, nes automobiliuose, stovinčiuose šioje juostoje, neįjungti kairiojo posūkio rodikliai, vadinasi, jie turėtų važiuoti per sankryžą tiesiai. Kas gi atsitinka prie žalio šviesoforo signalo? Vairuotojas, stovintis su automobiliu artimiausioje juostoje prie važiuojamosios dalies vidurio, tik dabar įjungia kairiojo posūkio rodiklį ir ruošiasi sukti kairėn, tuo trukdydamas važiuoti tiesiai.
Tai tipiškas nekultūringo vairavimo ir kitų eismo dalyvių negerbimo pavyzdys.

Pamąstymui: Kartais sunku pradėti važiuoti ir įsibėgėti

Rodyk draugams




Pagrindinės taisyklės, kaip išvengti žaizdos užkrėtimo po automobilio avarijos

Pagrindinės taisyklės, kaip išvengti žaizdos užkrėtimo. Suteikiant pirmąją pagalbą sužeistajam, reikia laikytis šių taisyklių:
neliesti žaizdos rankomis, nes ant rankų odos yra daug mikrobų, kurie gali sukelti užkrėtimą;
neplauti žaizdos vandeniu, nes apie žaizdą esantys mikrobai bus nuplauti į žaizdą;
žaizdos netepti jodu, nes jis apdegina sužeistą paviršių. Jodu reikia patepti tik žaizdos kraštus ir odą apie ją
nevalyti užterštos žaizdos;
tvarsčiui naudoti sterilų bintą arba paketą, o jeigu jų nėra, bet kokį švarą audinį.
Pagrindinės tvarstymo taisyklės. Ant žaizdos uždedamas gabalas sterilios marlės arba binto, paskui vatos sluoksnis ir pritvirtinama bintu. Bintas vyniojamas iš kairės į dešinę taip, kad jo vijos glaudžiai liestų viena kitą ir persidengtų puse pločio. Bintuoti reikia pakankamai standžiai, tačiau bintas neturi įsiveržti į kūną ir trikdyti kraujo apytakos.
Sutelkiant pirmąją pagalbą, geriau naudoti individualų tvarstymo paketą, kuriame yra bintas ir dvi sterilios vatos-marlės pagalvėlės.
Žaizdos tvarstymas naudojant tvarsti iš individualaus paketo ant išorinių pagalvėlės pusių rodo, kur galima ją imti pirštais, kad nebūtų paliestas pagalvėlių paviršius, kuris bus dedamas ant žaizdos. Priklausomai nuo žaizdos dydžio pagalvėlės dedamos viena ant kitos arba viena šalia kitos taip, kad žaizda būtų uždengta, Paskui jos užbintuojamos pritvirtinant bintą smeigtuku, kuris yra pakete.
Pirmoji pagalba lūžus kaulams. Lūžiai (kaulų sužalojimai) skirstomi į uždarus, kai kaulas lūžęs, tačiau lūžio vietoje oda nesužalota, ir atvirus, kai lūžio vietoje yra žaizda, dėl kurios yra sunkiau suteikti pirmąją pagalbą ir gydyti. Lūžus galūnei, nukentėjusieji jaučia stiprų skausmą, galūnės iškrypsta ir lūžio vietoje nenormaliai juda.
Svarbiausias pirmosios pagalbos uždavinys - padaryti taip, kad lūžio vietoje galūnė nejudėtų. Tam tikslui ant sužalotos kūno vietos uždedamas įtvaras, specialiai padarytas iš turimų medžiagų (lazdos, lentos, pluošto rykštelių ir pan.). įtvaras uždedamas tiesiog ant drabužių. Kad nespaustų, po juo padedama vatos arba minkšto audeklo ir pribintuojama prie galūnės. Uždedant įtvarą, reikia stengtis, kad nors du sąnariai nejudėtų. Kai lūžis atviras, iš, pradžių reikia sustabdyti kraujavimą, uždėti ant žaizdos sterilų tvarstį, o paskui uždėti įtvarą.
Kai lūžęs stuburas, ypač svarbu tinkamai transportuoti nukentėjusįjį, nes yra pavojus, kad gali būti sužalotos stuburo smegenys. Nukentėjęs žmogus į gydymo įstaigą gabenamas ant neštuvų, kuriuose būtinai turi būti tvirtas pagrindas iš lentų, fanieros ir pan. Jeigu tokio pagrindo nėra iš ko padaryti, tai nukentėjusįjį neštuvuose paguldykite ant pilvo. Reikia vengti be reikalo jį vartyti ir perkėlinėti.

Kolegos teikia automobilių supirkimas Klaipėdoje paslaugas taip pat jie rašo apie saugos diržus, kurie reikalingi kiekviename automobilyje.

Rodyk draugams




Šokis: Jievaro tiltas (II dalis)

Pirmoji dalis apie Jievaro tiltą - čia

Merginų kolona eina dar kartą į prieki beveik ligi tos pačios vietos, kaip anksčiau. Posmo pabaigoje rankomis pasileidžia truputį anksčiau (14 žingsnio metu) ir dviem žingsniais (14 ir 15 žingsniai) merginos sueina į dvi eiles veidu vienos į kitas (5 pieš.). 16 žingsnio metu visos merginos pasisuka vienos į kitas nugara. Apsisukimas veidu pro scenos gilumą, taigi, tos, kurios yra labiau kairėje scenos pusėje, sukasi per kairį petį, o tos, kurios yra labiau dešinėje, - per dešinį (6 pieš.). Apsisukusios, merginos eilėse susikabina rankomis paprastai žemai ir sudaro dvi grandines, kurios stovi viena į kitą nugara. Kraštinių merginų laisvosios rankos už sijonų.

Tuo metu abi vyrų kolonos eina į gilumą ligi tos vietos, iš kurios pradėjo žaidimą. Šešiolikto žingsnio metu visi vyrai pasisuka per dešinį petį veidu į žiūrovus (6 pieš.). Apsisukę vėl susikabina rankomis virš alkūnių, kaip anksčiau.

Merginų grandinės eina šešiolika žingsnių gilyn. Labiau kairėje scenos pusėje esanti grandinė eina dešiniuoju pečiu, o labiau dešinėje - kairiuoju. Jos eina greta viena kitos tiesiai į scenos gilumą ir tik pačioje pabaigoje pradeda sukti tolyn viena nuo kitos (7 pieš.).

Tuo metu abi vyrų kolonos eina dar kartą į priekį ligi tos vietos, ligi kurios buvo nuėjusios II posmo pabaigoje (7 pieš.). 16 žingsnio metu pasileidžia rankomis ir apsisuka per dešinį petį. Apsisukę susikabina porose rankomis paprastai ir pakelia jas virš galvų. Poras sudaro tie patys vyrai. Laisvosios vyrų rankos ant klubų. viena merginų grandinė susitinka su vienu vyrų tilteliu dešinėje scenos pusėje, o kita su kitu - kairėje. Priėjusios

Vyrai, pakėlę aukštyn tas rankas, kuriomis susikabinę, eina nedideliais žingsniais tiesiai į gilumą (8 pieš.).
Tuo metu merginų grandinės suka iš gilumos į žiūrovų pusę ir taip pat nedideliais žingsniais eina į priekį. Po keleto žingsnių vyrų tiltelius, merginos pasilenkia ir lenda pro pakeltas vyrų rankas. Pasilenkia ne visos merginos iš karto, o iš eilės po vieną tuo metu, kai reikia pralįsti. Pralindusios pro vyrų tiltelį, merginos atsitiesia ir, nepasileisdamos rankomis, pamažu suka lanku pro scenos vidurį į gilumą.

Merginos ir vyrai eina neskubėdami, taip, kad posmo pabaigoje iš po tiltelio dar nebūtų išėjusi paskutinė grandinės mergina. 15 žingsnio metu kiekvienoje pusėje vyrai, nuleisdami rankas žemyn ir susikabindami rateliu, sulaiko po paskutinę (nespėjusią išlįsti) kiekvienos grandinės merginą (9 pieš).

Vyru rateliai sukasi dešinėn apie sulaikytąsias merginas. Vienas ratelis labiau dešinėje scenos pusėje, kitas - kairėje.

Į pabaigą besisukdami rateliai artėja vienas prie kito. Sulaikydamos merginos kukliai stovi ratelių viduryje, pasisukusios veidu į žiūrovus. Jų rankos už sijonų. Rateliams artėjant, jos taip pat pamažu eina artyn viena prie kitos. Pabaigoje rateliai visiškai suartėja, o jų viduryje esančios merginos rankų mostu perskiria kiekviena savo ratelį. Susidaro vyrų ratelis apie abi merginas.

Tuo metu kitos šešios merginos eina grandinėlėmis į scenos gilumą. Viena grandinėlė suka į vieną scenos pusę, kita -1 kitą, ir pabaigoje visos šešios merginos sustoja į viena eile scenos gilumoje už vyrų ratelių. Tos, kurios grandinėles vedė, atsiranda eilės kraštuose, o paskutinės - eilės viduryje. Eilėje visos šešios merginos susikabina rankomis paprastai žemai. Kraštinių merginų rankos už sijonų.

Vyrų ratelis scenos viduryje sukasi dešinėn apie abi merginas kartu. Ratelis apsisuka vieną kartą.

Ratelio viduryje esančios dvi merginos susikabina abiem ištiestom rankom (vienos merginos dešinė ranka su kitos merginos kaire ranka) ir sukasi į kairę pusę vyrų ratelio viduryje (10 pieš,).

Kitos šešios merginos, stovėdamos vienoje eilėje scenos gilumoje už vyrų ratelio ir susikabinusios rankomis paprastai žemei, siūbuoja kas taktas) lėtai į dešinę ir į kairę. Siūbuoja neryškiai, tik perkeldamos kūno svori nuo vienos kojos ant kitos ir šiek tiek pasukdamos galvas į tą šoną, į kurį svyra. Kraštinių merginų laisvosios rankos už sijonų.

Vyru ratelio viduje buvusios merginos, atsisukusios į žiūrovus, sustoja scenos viduryje greta viena kitos (tarpas didokas žingsnis) ir susikabina aukštai virš galvų pakeltomis rankomis: dešinioji mergina dešine, kairioji kaire ranka. Laisvosios šių merginų rankos už sijonų.

Tiek šį kartą apie Jievaro tiltą ir jo atlikimo eiga, jeigu norite pabandyti atlikti su draugais ar išmokyti savo vaikus šį šokį pirmiausia reikėtų pasirūpinti avaline, į pagalba atbėga kolegos kurie prekiauja šokių bateliais vaikams.

Rodyk draugams




AUTOMOBILIO PARDAVĖJO MEISTRIŠKUMO PSICHOLOGINIS PAGRINDAS

Automobilio vairavimo profesinis meistriškumas - tai toks vairuotojo pasirengimas, kai jis gali lengvai ir neklysdamas vairuoti automobilį, o esant reikalui maksimaliai panaudoti jo technines galimybes. Sugebėjimas teisingai ir greitai įvertinti kelio sąlygas bei numatyti galimus jų pasikeitimus ir teisingai spręsti taip pat rodo vairuotojo meistriškumą..
Pasak automobilių supirkimas Vilniuje supirkėjų vairavimo meistriškumas yra susijęs su vairuotojo asmenybe, jo įgytomis specialiomis žiniomis, mokėjimu bei įgūdžiais.
Žinios - tai automobiliui vairuoti būtinų vairuotojo įsisavintų žinių visuma.
Mokėjimas - tai žmogaus sugebėjimas praktinėje veikloje tikslingai naudotis specialiomis žiniomis ir įgūdžiais. Pavyzdžiui, kai vairuotojas savarankiškai vairuoja automobilį, jis jau yra pasiekęs tam tikrą mokėjimo lygi, t. y. įgijęs atitinkamų žinių ir įgūdžių.
Įgūdžiu vadinamas veiksmas, kuriam pratybomis buvo suteiktas tam tikras tobulumas. Geras įgūdis tai teisingi, greiti ir ekonomiški veiksmai. Fiziologinis įgūdžių pagrindas yra galvos smegenyse susidariusi sąlyginių refleksų sistema, kuri atsiranda daug kartų ir tam tikra tvarka kartojant veiksmus.
Geriausiai ištirtas judesio įgūdžio formavimo procesas. Šiame procese galima skirti tris etapus.
Pirmasis etapas tai atskirų judėjimo elementų tyrimas ir atskirą dalinių veiksmą sujungimas į visumą. Šiam etapui būdingi nereikalingi, betiksliai judesiai. Pavyzdžiui, pradinėje mokymo stadijoje besimokantis vairuoti automobilį asmuo būna pernelyg įsitempęs, stipriai spaudžia vairą, dažnai atlieka trumpus sukimo judesius, staigiai ir netiksliai perjungia valdymo svirtis. Visus judesius kontroliuoja akimis.
Antrajame etape kartojant pratimus, nereikalingi ir betiksliai judesiai išnyksta, palengva formuojamas dinaminis stereotipas. Šiame etape mokinio judesiai darosi vis tikslesni. Nereikalingi judesiai beveik išnyksta. Pamažu silpnėja regimoji veiksmų kontrolė ir stiprėja judamoji.
Trečiajame etape dinaminis stereotipas jau suformuotas. Daugumas veiksmų atliekami automatiškai t. y, nedalyvaujant sąmonei, kuri atlieka tik kontrolės funkcija. į šią įgūdžio formavimo stadiją įtraukiami sudėtingi elementai, kad įgūdis turėtų daug variantų, t. y. kad jis būtų naudojamas įvairiais būdais, įvairiomis praktinės veiklos sąlygomis. Mokinys tobulinasi važiuoti sudėtingu keliu, intensyvaus mašinų eismo sąlygomis, naktį.
Įgūdžiai formuojasi pratybų metu, t. y. kartojant veiksmus, tobulinant jų atlikimo būdus. Tačiau toli gražu ne kiekvieną veiksmo kartojimą galima laikyti pratimu. Kad kartojami veiksmai taptų pratimu, reikia išsiaiškinti siekiamo įgūdžio tikslą ir reikšmę, žinoti kiekvieno atskiro pratimo rezultatą ir pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis.

Kolegų straipsniu pasiremta - Vairuotojo darbingumas įtakoja automobilių supirkimą Vilniuje

Rodyk draugams